pokalbis

- labas
- labas
- ką jūs?
- važiuojam į ozą
- aš tai su i. buvau
- jo, mačiau kaip stovėjot, norėjau pamojuot, bet ji nematė
- haha
- (pauzė)
- (šypsosi)
- tai galim ir nekalbėt, kadangi jau tokia nejauki situacija
- kodėl nejauki?
- o ką, tau jauki?
- ...

čia aš pasakiau apie tą nejaukią situaciją. man dabar žiauriai, neapsakomai gėda. laukiu, kada prie skype i. prisijungs, kad perduočiau atsiprašymą jos vaikinui, kad taip susimoviau. bet ji turbūt neprisijungs. gal susirast jį facebooke ir parašyt žinutę, bet ar tai neatrodys dar labiau awkward? čia vienas iš tų kartų, kai būnu per daug nuoširdi ir atvira, kai to nereikėtų. truputį juokingai dabar šitas pokalbis atrodo. bent tai paguodžia. neguodžia tai, kad taip pasakyti kai kuriems žmonėms būtų visiškai nieko tokio, bet jis tikrai ne iš tų žmonių. paskui po kiek laiko pokalbis prasitęsė:

- nu nepyk ant manęs labai
- aš nepykstu, dabar galvoju, kad turbūt priverčiau tave nejaukiai pasijausti, taip pasakydama.
- ne... (nusisuka)


- ate
- ate

kvailystės

man kartais norisi nusižudyt dėl to, kad aš per kvaila.

ir tai, kad kyla tokia mintis, parodo, kad aš dar kvailesnė, nei atrodo