dermatologiniai vargai

keletą dienų nesupratau kas pasidarė su mano veido oda - ji tokia raudona, o penktadienį ją visą baisiai skaudėjo, o šiandien ji siaubingai sausa. dabar supratau, kad nudegiau. per ilgai mane laikė spinduliuose. dar liko keturios dienos stacionaro, įdomu kaip į jį eisiu, gal reikės užsirišt skarą ant veido, kai eisiu į spindulių kabiną. atrodysiu kaip musulmonė. tik nuoga. dabar bijau, kad susigadins mano visas spuogų gydymas. dvi savaites intensyviai gydžiausi spuogus ir jie beveik išnyko, bet dabar susigadino veido oda, ir tepsiuos visokiais kremais, kad tik ji nebūtų tokia sausa. todėl gali vėl atsirast spuogai. o šiaip stacionaras labai vargina. man nepatinka gydytoja tenai. iš pradžių buvau pas labai malonią gydytoją, kuri ir labai graži. pasigooglinau ją, pasirodo, kad ji ištekėjo už mildažytės sūnaus ir vakarais dirba dj. truputį pajaučiau nusivylimą, kad ji ištekėjus. o stacionare mane prižiūri kita gydytoja, kuri tokia britki. ji vis pyksta ant manęs, kad neteisingai darau dalykus. pyko, kad studijuoju filosofiją, nors man nepatinka, kad nesportuoju, ir kad nevaikštau į psichoterapiją, kol dar nežinojo, kad vaikštau. dar pyko, kad nežinojau priežasčių, kodėl man buvo dviems metams išnykusi psoriazė, o vėliau vėl atsirado. ji man liepė galvą tepti riebiu smirdančiu daiktu. labai šlykštu juo tepti galvą ir paskui eiti miegot su dušo kepuraite. o paskui ryte plautis galvą. tam reikia anksčiau atsikelt, o aš ir taip neišsimiegu eidama į tą stacionarą. anksti atsikėlus labai nesinori praustis, nes būna šalta. dar liepė tuo smirdančiu daiktu teptis ir kūną, kad nusiimtų žvynai nuo įsisenėjusių žaizdų. klausydama linksėjau galvą ir sakiau "mhm", o mintyse galvojau "na jau ne". ji man sakė, kad kol žvynai nenusiims, tai galiu nesitikėt pagijimo. bet man visada padėdavo tepalai be jokio papildomo žvynų nuėmimo. tai nusprendžiau kelias dienas dažniau pasitepti tepalais vietoj tepimosi smirdančiu daiktu. tai dabar truputį vargstu. mane vargina jau tepimasis kas antrą vakarą, o šį savaitgalį turiu teptis kas vakarą tepalais, ryte kremu, ir dar galvą tuo smirdančiu daiktu. čia tam, kad pirmadienį atėjus sudaryčiau įspūdį, kad man gerėja ir aš stengiuosi, kad man gerėtų. fuck that. žiauriai užknisa tas tepliojimasis. atima iš manęs brangų laiką, per kurį galėčiau nieko neveikt. man ta gydytoja sakė, kad su psoriaze turiu susigyvent, ji turi būti man kaip mama. nelabai artimai bendrauji su mama? o su kuo iš šeimos artimiau bendrauji? su sese? gerai, tada ji tau turi būti kaip sesė. skamba absurdiškai - liga kaip sesė. bet gydytoja teisi šiuo atveju, reikia priprast prie ligos, priimti savo kūną tokį, koks jis yra. nes kitaip labai sunku gyventi su nepagydoma liga. o šiaip normali oda yra vienas iš trijų didžiausių mano norų. kitų dviejų dar nesugalvojau.
dar kas nervina važinėjant į stacionarą, tai kad jis kažkokiam užkampy. visos santariškių ligonės dalys yra maždaug vienoj vietoj su patogiu susisiekimu, o dermatovenerologijos centras kažkokiam beveik kaime. iki ten galima nuvažiuoti su persėdimu, ir autobusas važiuoja kas pusvalandį. paėjus toliau stoja ir tas, kur iki pat namų priveža, bet jis irgi važiuoja kas pusvalandį. tai tenka kartais visai nemažai pasivaikščiot. bevaikščiodama pastebėjau visokių naujų nežinomų autobusų maršrutų, kurie važiuoja kartą per valandą ar net rečiau. tie maršrutai atrodo tokie beprasmiški. beveik niekas jais nevažiuoja, nes jie žiauriai reti. geriau padarytų vieną dažnai važiuojantį su kokia vingiuota trasa. arba galėtų padaryti tokį, kuris važiuoja tiesiai nuo mano namų į dermatovenerologijos centrą kaip tik tuo metu kai man reikia. ok jau metas nustot rašyt, nes visokie lievi bajeriai pradeda lįst į galvą.
ai ne, dar parašysiu, ką veikiu stotelėj, kai laukiu to autobuso, kur kas pusvalandį važiuoja ir priveža iki namų. kartais vaikštau pirmyn atgal ir žiūriu į beržų žirginėlius, ir galvoju apie pavasarį. o kartais stebiu namus, kurie kitoj gatvės pusėj. ten tokie gražūs nauji namai. labiausiai norėčiau gyventi viršutiniame aukšte, nes ten yra stoglangiai! kaip faina būtų gulėt lovoj ir žiūrėt į viršų pro stoglangį. matytųsi žvaigždės arba kaip krenta lietaus lašai. ir stoglangiai ne visam bute, kitur yra langai šone. nors ten gyventi gal ne taip jau ir gerai, nes tikrai nepatogus susisiekimas. bet stoglangiai tą atperka. arba norėčiau, kad ten gyventų mano vaikinas, aplankyčiau jį tenai po stacionaro. tik jis turėtų tuo metu būt namie, reiškia nesimokyt ir nedirbt. arba tą daryt vakarais. ai žodžiu jau baigiu rašyt, nes užpiso. einu pagooglinsiu apie psoriazės gydymą sisteminiais vaistais. man patinka pasvajot, kad mane gydo sisteminiais (sisteminiai reiškia, kad ne vietiniai, jie veikia visą organizmą ir yra geriami arba leidžiami) vaistais ir nereikia nieko teptis.

naujienos

seniai nerašiau. tai nereiškia, kad nebuvo nieko blogo, tiesiog nenorėjau rašyti. parašius keletą liūdnų įrašų pagalvojau, kad liūdnai rašyti nuobodu ir net pačią užknisa skaityti. todėl gal dabar rečiau rašysiu ir ne vien liūdnus dalykus, o tiesiog šiaip įspūdžius.

šiąnakt vėl sapnavau ateivius. tiksliau, ne visai sapnavau, o miegodama pagalvojau, kaip dabar dažnai būna (toks vaistų poveikis, kad sapnai labai ryškūs ir per juos galima galvoti). pagalvojau apie ateivius ir kilo sapno vaizdiniai, ir aš žiauriai išsingandau, buvo truputį miego paralyžius, bet nesunkus, ir aš suvokiau kad čia viskas netikra. įdomu, kad sapne pagalvoti apie ateivius sukelia daug didesnę baimę, nei tikrovėje. ir dabar pagalvojau, kad žiauriai norėčiau, kad astronomai atrastų nežemišką gyvybę. gautų kokį signalą ar panašiai. truputėlį baisu bet be galo įdomu. ir prisipažinsiu, kad kartais atsidarau delfi vien tam, kad tikiuosi pirmame puslapyje išvysti sensacingą naujieną apie nežemiškos gyvybės atradimą. išvis, mėgtu sensacingas naujienas. tai būna reti atvejai, kai man ištrykšta ašara. mėgaujuosi kiekvienu momentu, kai man ištrykšta ašara, nes tai būna emocijos. tikros emocijos.

šiandien sužinojau savo netikro brolio vardą. per facebooką. per paiešką suradau tėčio meilužės profilį ir ten ji paskelbus nuotraukas su vaiku ir vadina jį vardu. jau paaugęs. nei nežinau kiek jam metų, neatsimenu, kada tiksliai buvo tas įvykis. bet dar buvau mokykloje, taigi kokie penki, mažiausiai. keista pagalvot, kad šiemet sueis penkti metai, kai baigiau mokyklą. taigi, jo vardas laurynas. gražus vardas, nors ir primena kursiokus. prisimenu, tėtis man siūlė išrinkti vardą. sakiau kad pagalvosiu, nors norėjau pavadint petru, pagal peterį spilles. gerai, kad jo nepavadino petru. bet po to vieno karto tėtis daugiau niekada nekalbėjo apie netikrą brolį ir tą moterį. taip ir nesužinojau vardo, iki šiandien. įdomu, ar kadanors susitiksiu su savo netikru broliu. įsivaizduoju, kad jei taip bus, tai po daug metų, kai jis bus užaugęs. tikriausiai mama jam nepasakojo apie mūsų šeimą. papasakos kadanors paauglystėj arba jam suaugus, tada jis mus susiras ir norės susitikti. susitiksim visi keturi - aš, eglė, andrius ir laurynas. o gal taip ir nebus, gal niekas jam nieko nepapasakos, arba jis nenorės susitikti arba manys, kad mes nenorim. aš ir nežinau ar norėčiau. dabar tai tikrai ne, kol dar mažas. vėliau gal ir būtų įdomu, bet labai jau awkward.

valgau keptas aštrias žuveles karamelėje. iš tailando. skanu.