dark spring

gyvenimas toliau tęsiasi.

dabar mano galvoje tik skrepliai, nes rašau bakalaurinį apie skreplius. na ir dar nerimas, kad nespėsiu parašyt bakalaurinio. bet šiandien tokia labai produktyvi diena buvo, didžiuojuosi savim. tik sėdžiu, pyškinu klaviatūra, o per pertraukėles įsijungiu muziką ir verkiu.

bet ne iš liūdesio verkiu, o iš grožio!
beach house moka mane savo grožiu pravirkdyti. jų muzika yra tiesiog viso pasaulio grožio įsikūnijimas, koncentratas. nerimas+beach house - tai visuotinė meilė ir laimė ir visuotinis skausmas viename. atrodo, galiu pajausti visą pasaulį iškart ir net skrepliai tampa gražūs, net tas nerimas gražus. ir verkiu, nes nuostabu, o kartu ir siaubinga, gyventi.

stumiu laiką

ok viskas, atsižavėjau, gyvenimas sugrįžo į senas vėžes.

bet ne, ne visai, dabar aš dirbu - šis tas naujo.
gerai dirbti namie, susiplanuoti laiką, galima pasidaryti laisvą dieną savo nuožiūra. bet aš iš tikrųjų nemoku planuoti laiko. dėl tos priežasties laisvų dienų beveik neturiu. užtrunku visą dieną dirbdama darbą, kuris realiai užtrunka kokias keturias valandas. iš pradžių ilgiau užtruko, bet dabar ir per keturias suspėju. visai smagu šiaip dirbt, geriau nei tie interviu, prisiskaitau visokių įdomių delfi straipsnių. tik viską labai greitai pamirštu. dabar vienintelis dalykas, kurį atsimenu, tai kad dešrelių negalima kept ant laužo, nes į jas deda medžiagų, kurios reaguodamos su laužo dūmais tampa nuodingos.

vakar žiūrėjau of montreal koncertą positivus. norėjau ten važiuot, vien dėl šios grupės ir truputį dėl kraftwerk. bet gal ir gerai, kad nevažiavau, nes of montreal pagrojo tik 40 minučių. ir viską galima buvo pamatyt internetu. tai va, o jų koncertas man labai patiko. grojo beveik vien man žinomas dainas, iš senesnių albumų. nuo to laiko, kai pradėjau jų klausyt, jie spėjo išleist dar gal tris albumus - po vieną per metus - ir tų albumų aš nesu klausius. dar jie pagrojo beveik visas mano mėgstamiausias dainas - suffer for fashion, gronlandic edit, heimdalsgdfgjdfghj, fabergie fkdjkg sdjgkgdj (jų labai sudėtingi pavadinimai ir aš dabar tingiu tikrint, kaip ten turi būt). kai išgirdau suffer for fashion, tai labai apsidžiaugiau ir pradėjau dainuot. kai išgirdau gronlandic edit, tai pradėjau dar judint rankas ir kojas sėdėdama kėdėje. o kai pradėjo grot heimdalssafjdsgh, tai net suspigau iš džiaugsmo ir pasijutau tarsi būčiau tikrame koncerte. tuo metu buvau pasiėmus ledų, bet negalėjau jų valgyt nes visaip šokau (sėdėdama kėdėje) ir dainavau. tai ledai ištirpo. taip man ir reikia, žinosiu, juk į koncertus negalima ledų neštis. tas kevin barnes toks mielas. dainuodamas jis dažnai šypsojosi. dar suskėlė bajerį, maždaug tokį: "mes pirmą kartą latvijoj, niekada nebuvom". minia: "ūūū". "nesakiau, kad mums čia patinka" (pauzė, šiem tiek mažiau ūūū) "ok juokauju, mums čia patinka". labiausiai man patiko, kaip jis koncerto metu atsisegė savo švarką ir nusimetė, likdamas pusnuogis. paskui iškėlė rankas ir matėsi jo nuskustos pažastys. įdomu, ar jis visada skutasi pažastis, ar tik dabar nusiskuto, nes buvo suplanavęs švarką nusimest. man patinka, kad jis toks "moteriškas". na, skutasi pažastis, dažosi n shit. gaila, kad šį kartą buvo nepasidažęs. turbūt nenorėjo vargintis dėl 40 minučių. jis turi žmoną ir vaiką, vardu alabee. ir žmona, ir vaikas yra veikėjai jo dainose. man atrodo, kad jų šeima turėtų būt labai faina ir jis turėtų būt puikus tėvas, nes jis toks fainas.

rytoj tėvai išvažiuoja, tik porai dienų, bet aš vis tiek labai džiaugiuosi, nes man patinka būt vienai ir pirkti maistą pačiai. jau svajoju, kaip nusipirksiu maximos mišrainės su pupelėmis ir rūkyta vištiena arba su pupelėmis ir marinuotais grybais. pupelės <3

o dabar metas grįžti prie delfi skaitymo.

šiaip geras darbas, norėčiau tokį dirbt visą laiką, jei mokėtų keturiskart daugiau.

sparks

aš galiu labai greitai susižavėti kokiu nors žmogum. net jei tas žmogus man netinka, mums neišeitų būti kartu. šiaip susižavėti yra smagu ir be to būtų neįdomu gyvent, tik gaila, kad tas susižavėjimas dažniausiai būna vienpusis. ir tada reikalinga ilgesnė reabilitacija - atsižavėjimas, po kurio sugrįžtu į normalų gyvenimą. dabar nežinau, ar man jau pradėt reabilituotis, ar dar sau leisti pabūt susižavėjus - o gal kas įvyks? tai va tokioj nežinioj dabar gyvenu.

pokalbis

- labas
- labas
- ką jūs?
- važiuojam į ozą
- aš tai su i. buvau
- jo, mačiau kaip stovėjot, norėjau pamojuot, bet ji nematė
- haha
- (pauzė)
- (šypsosi)
- tai galim ir nekalbėt, kadangi jau tokia nejauki situacija
- kodėl nejauki?
- o ką, tau jauki?
- ...

čia aš pasakiau apie tą nejaukią situaciją. man dabar žiauriai, neapsakomai gėda. laukiu, kada prie skype i. prisijungs, kad perduočiau atsiprašymą jos vaikinui, kad taip susimoviau. bet ji turbūt neprisijungs. gal susirast jį facebooke ir parašyt žinutę, bet ar tai neatrodys dar labiau awkward? čia vienas iš tų kartų, kai būnu per daug nuoširdi ir atvira, kai to nereikėtų. truputį juokingai dabar šitas pokalbis atrodo. bent tai paguodžia. neguodžia tai, kad taip pasakyti kai kuriems žmonėms būtų visiškai nieko tokio, bet jis tikrai ne iš tų žmonių. paskui po kiek laiko pokalbis prasitęsė:

- nu nepyk ant manęs labai
- aš nepykstu, dabar galvoju, kad turbūt priverčiau tave nejaukiai pasijausti, taip pasakydama.
- ne... (nusisuka)


- ate
- ate

kvailystės

man kartais norisi nusižudyt dėl to, kad aš per kvaila.

ir tai, kad kyla tokia mintis, parodo, kad aš dar kvailesnė, nei atrodo

vakaro užsiėmimas

aplink visi susiporavo, o aš skaitau supermamų forumo temą "kaip išgyventi išsiskyrimą". iš tikrųjų vis dar išgyvenu išsiskyrimą, įvykusį daugiau nei prieš metus, ir dėl to labai liūdna. todėl man labai artimi ten rašančių moterų išgyvenimai. bandau atrast pliusų vienatvėje. jų yra, bet vis tiek kankina ilgesys ir dar kažkoks beprasmybės jausmas. svarstau, ko labiausiai pasiilgstu buvime poroje. tikriausiai to, kad galėdavau išpasakot viską apie savo gyvenimą ir būdavau išklausyta, suprasta, mano gyvenimas kitam žmogui buvo įdomus. dabar šiaip galiu rašyti dienoraštį arba pasakot viską psichoterapeutei. bet vis tiek kažkas ne taip, nejaučiu pilnatvės. blogai, kai nejaučiu pilnatvės (buvau parašius "pilvatvės". pilvatvė galėtų būti žodis, skirtas apibūdinti pilnam pilvui) be kito žmogaus. tai taip nefeministiška. įdomu tai, kad kuo daugiau artimų žmonių susiporuoja, tuo labiau vieniša jaučiuosi. ir dažniausiai pagaunu save guodžiantis - "bet va ji(s) tai dar neturi poros". jeigu visi būtų atskirai, gal atrodytų, kad viskas gerai. pykstu ant savęs, nes atrodo, kad turėčiau džiaugtis dėl kitų laimės, o aš atvirkščiai, pradedu savęs gailėtis. fui. einu pasibjaurėsiu savimi ir toliau skaitinėsiu supermamų paverkšlenimus dėl nelaimingos meilės.

sapnai yra žiauriai geras dalykas

šį rytą sapnavau, kad kažką ginčijausi su tėčiu dėl lgbt. jis išsakė neigiamą požiūrį, kaip jam jie nepatinka ir panašiai. ir kaip blogai, kad aš ginu jų teises. neprisimenu, ar eglę paminėjo. aš labai nervinausi, ginčijausi daug. paskui buvo toks pokalbis, po kurio iškart pabudau ir puoliau užsirašinėt į telefoną:

aš: užsičiaupk! bent prie jūros nešnekėk apie šiuos žmones.
tėtis: kodėl?
aš: prie jūros plika, nuoga saulė. tada matosi, kaip jie kenčia.

man, this is deep. sapne man šita mintis ir atrodė tokia žiauriai gili ir prasminga. sakau, dėl jos net pabudau ir užsirašiau. įdomu, kad sapne puikiai supratau jos prasmę. iškart atsibudus vis dar supratau, bet jau miglotai. dabar žiūriu ir galvoju: wtf. atrodo, kad gal truputį ir aišku, bet kaip žodžiais visa tai paaiškinti, neįsivaizduoju. bet įdomu, kad sapnuose kartais būnu tokia poetiška, visokiom metaforom mąstau. tik jos pačiam sapne atrodo prasmingesnės nei pabudus. sapnai yra žiauriai geras dalykas. jei sapnuočiau nemiegodama, būčiau tikra menininkė.