vakaro užsiėmimas

aplink visi susiporavo, o aš skaitau supermamų forumo temą "kaip išgyventi išsiskyrimą". iš tikrųjų vis dar išgyvenu išsiskyrimą, įvykusį daugiau nei prieš metus, ir dėl to labai liūdna. todėl man labai artimi ten rašančių moterų išgyvenimai. bandau atrast pliusų vienatvėje. jų yra, bet vis tiek kankina ilgesys ir dar kažkoks beprasmybės jausmas. svarstau, ko labiausiai pasiilgstu buvime poroje. tikriausiai to, kad galėdavau išpasakot viską apie savo gyvenimą ir būdavau išklausyta, suprasta, mano gyvenimas kitam žmogui buvo įdomus. dabar šiaip galiu rašyti dienoraštį arba pasakot viską psichoterapeutei. bet vis tiek kažkas ne taip, nejaučiu pilnatvės. blogai, kai nejaučiu pilnatvės (buvau parašius "pilvatvės". pilvatvė galėtų būti žodis, skirtas apibūdinti pilnam pilvui) be kito žmogaus. tai taip nefeministiška. įdomu tai, kad kuo daugiau artimų žmonių susiporuoja, tuo labiau vieniša jaučiuosi. ir dažniausiai pagaunu save guodžiantis - "bet va ji(s) tai dar neturi poros". jeigu visi būtų atskirai, gal atrodytų, kad viskas gerai. pykstu ant savęs, nes atrodo, kad turėčiau džiaugtis dėl kitų laimės, o aš atvirkščiai, pradedu savęs gailėtis. fui. einu pasibjaurėsiu savimi ir toliau skaitinėsiu supermamų paverkšlenimus dėl nelaimingos meilės.