du skirtingi įspūdžiai

parašysiu du visiškai skirtingus įspūdžius apie praėjusias dienas.

pirmas

užvakar važiavau pas psichoterapeutę. vienoj stotelėj pusiau įlipo aklas žmogus. jis buvo labai gražus (nors gerai nemačiau veido) ir neaiškios lyties, kas darė jį dar žavesniu. buvau su ausinėm, tai beveik negirdėjau ką sakė, bet turbūt klausė, koks čia autobusas, ir vienam keleiviui atsakius, jis išlipo. liko stovėti ant šaligatvio krašto nuleidęs galvą ir beveik nejudantis. tik su ranka padarė judesį, lyg valytųsi ašaras. niekada neužmiršiu to vaizdo, atrodė, kad jis yra be galo liūdnas ir vienišas. ir pagalvojau, kad aklieji savarankiškai kur nors važiuodami juk nuolat turi žmonių klausinėti. ir pasidarė gėda, kad liūdžiu dėl savo problemų, kurios yra tokios menkos, palygint su aklųjų. o kas, jei esi aklas ir sociofobas? tada išvis negali išeiti iš namų. manau, jei būčiau akla, pulčiau į tokią depresiją, kad norėčiau žudytis. bet net negalėčiau to padaryti, nes negalėčiau nueiti nusipirkti virvės ir būtų baisiai sunku ją reikiamoj vietoj tinkamai užrišti.

antras

vakar buvo nuostabi diena. negaliu šiuo metu atsiminti, kada turėjau geresnę dieną. vienintelis blogis, kad neišsimiegojau. atsikėlus važiavau į gyvąją biblioteką. joje esu ateistė, feministė ir žmogus su depresija. pirmą kartą dalyvavau ir pas mane atėjo daugiausiai žmonių. net negaliu jau pasakyti skaičiaus. bet atrodo, ėjo septynis kartus, paskutinius du kartus po du žmonės, ir dar neįskaitant pokalbio su bibliotekininke. kalbino kaip depresiją, ateistę, depresiją, depresiją, depresiją, feministę, feministę. aš labai pavargau nuo tiek bendravimo, bet labai džiaugiausi. buvau išgėrus tris tabletes raminamųjų, tai sunku atsiminti, apie ką kalbėjau. bet atrodo beveik visus kartus teko paminėti sociofobiją. sunkiausia buvo kalbėti apie feminizmą, nes žmonės klausė klausimų, kuriuos buvo kartais sunku suprasti, o kartais atsakyti. po visko valgėm picą ir tada ėjom su m. ir d. ir dar dviem žmonėm į naujosios kairės paskaitą, kur prisijungė ir v. ten buvo skanių užkandžių ir skanaus alaus. paskui ėjom į baltus dramblius ir skaniai valgėm. jaučiausi labai drąsi ir so excited. ir visą dieną praleidau su labai mėgstamais žmonėmis, ir nesijaučiau atskirta, nereikalinga, nerandanti vietos ir panašiai, kaip dažnai jaučiuosi. viskas buvo savo vietoje ir taip, kaip turi būti. viskas buvo gerai.

another wave from you

daug dainų man atrodo liūdnos, kai kurios netgi tragiškos. nesuprantu, ar aš išsirenku tokią muziką, ar man dėl savo pačios nuotaikos taip atrodo.
dar noriu pasakyt, kad dabar mane kankina sumautas jausmas, kai su tavim nenori bendrauti žmogus, su kuriuo nori bendrauti. dažnai būna, kad pati rodau per mažai iniciatyvos, nes nedrįstu, bet dabar yra ne taip. galima būtų nutraukti bendravimą, bet nei jis, nei aš to nenorėtų. nes aš visgi esu draugė, kad ir ne tokia gera, kaip aš norėčiau. ir todėl turiu nuolat išgyventi draugiškumo-atstūmimo būsenas. būna truputį draugiškumo ir daug atstūmimo. ir mano emocijos dėl to yra žiauriai kvailai baisios. išgyvenu krizę kokį šimtą kartų

midnight souls still remain

šio blogo viena iš paskirčių yra iškęsti liūdesį. liūdesys užklumpa kaip koks uraganas ir nusiaubia smegenis. kartais iš liūdesio pridarau dalykų, dėl kurių vėliau, atsipeikėjus po uragano, pasidaro gėda. dabar galėsiu tokiu atveju rašyti čia.
kartais galvoju - nejaugi taip būna tik man? tai turėtų būti bendražmogiškas dalykas. kiekvienas mąstantis žmogus žino, kad mirs, kad viskas laikina, pasaulis žiaurus ir jame tiek baisių dalykų. tai turėtų visus sukrėsti. bet kiti kažkaip susitvarko su savo liūdesiais. manyje per daug mėšlo, per daug minčių. nesistengsiu šito teksto padaryti rišlaus. manyje vienu metu ir per daug minčių, ir jų nėra. nes dažnai jaučiu tik slegiančią tuštumą. kartais padeda muzika...

kartais būna labai laukiu raudonos arba oranžinės spalvos, bet vis mėlyna ir mėlyna

apie ką bus šitas blogas

dar nesugalvojau.
tik aišku, kad rašysiu kai bus liūdna, nes kai neliūdna, nelabai rašosi. seniau buvo atvirkščiai. man gėda prieš kitus žmones kad rašau liūdnus dalykus ir skundžiuosi, būtent dėl to ir uždariau savo seną blogą. ką daryti, kai gėda prieš kitus žmones dėl savo rašymo? aišku, susikurti naują blogą ir ten rašyti. nežinau kodėl taip darau. galėčiau rašyti į asmeninį dienoraštį, jei jau taip gėda. bet kažkodėl rašau viešai. ir turbūt niekam neduosiu adreso. o jei duosiu, bus vėl gėda. kaip mano psycho-the-rapist sakė - žmonės dažniausiai patys savęs nesupranta.

tai slapta

visada norėjau susikurti blogą, pavadinimu solitary experiments, ir jame rašyti kažką slapto. tai susikūriau. solitary experiments yra tokia grupė, kurios keletą dainų turiu, bet šiaip nesiklausau. šis blogas neturi nieko bendro su ta grupe, tiesiog jų labai geras pavadinimas, tai pasivogiau. tikiuosi niekas nepaduos už šią vagystę į teismą.