stumiu laiką

ok viskas, atsižavėjau, gyvenimas sugrįžo į senas vėžes.

bet ne, ne visai, dabar aš dirbu - šis tas naujo.
gerai dirbti namie, susiplanuoti laiką, galima pasidaryti laisvą dieną savo nuožiūra. bet aš iš tikrųjų nemoku planuoti laiko. dėl tos priežasties laisvų dienų beveik neturiu. užtrunku visą dieną dirbdama darbą, kuris realiai užtrunka kokias keturias valandas. iš pradžių ilgiau užtruko, bet dabar ir per keturias suspėju. visai smagu šiaip dirbt, geriau nei tie interviu, prisiskaitau visokių įdomių delfi straipsnių. tik viską labai greitai pamirštu. dabar vienintelis dalykas, kurį atsimenu, tai kad dešrelių negalima kept ant laužo, nes į jas deda medžiagų, kurios reaguodamos su laužo dūmais tampa nuodingos.

vakar žiūrėjau of montreal koncertą positivus. norėjau ten važiuot, vien dėl šios grupės ir truputį dėl kraftwerk. bet gal ir gerai, kad nevažiavau, nes of montreal pagrojo tik 40 minučių. ir viską galima buvo pamatyt internetu. tai va, o jų koncertas man labai patiko. grojo beveik vien man žinomas dainas, iš senesnių albumų. nuo to laiko, kai pradėjau jų klausyt, jie spėjo išleist dar gal tris albumus - po vieną per metus - ir tų albumų aš nesu klausius. dar jie pagrojo beveik visas mano mėgstamiausias dainas - suffer for fashion, gronlandic edit, heimdalsgdfgjdfghj, fabergie fkdjkg sdjgkgdj (jų labai sudėtingi pavadinimai ir aš dabar tingiu tikrint, kaip ten turi būt). kai išgirdau suffer for fashion, tai labai apsidžiaugiau ir pradėjau dainuot. kai išgirdau gronlandic edit, tai pradėjau dar judint rankas ir kojas sėdėdama kėdėje. o kai pradėjo grot heimdalssafjdsgh, tai net suspigau iš džiaugsmo ir pasijutau tarsi būčiau tikrame koncerte. tuo metu buvau pasiėmus ledų, bet negalėjau jų valgyt nes visaip šokau (sėdėdama kėdėje) ir dainavau. tai ledai ištirpo. taip man ir reikia, žinosiu, juk į koncertus negalima ledų neštis. tas kevin barnes toks mielas. dainuodamas jis dažnai šypsojosi. dar suskėlė bajerį, maždaug tokį: "mes pirmą kartą latvijoj, niekada nebuvom". minia: "ūūū". "nesakiau, kad mums čia patinka" (pauzė, šiem tiek mažiau ūūū) "ok juokauju, mums čia patinka". labiausiai man patiko, kaip jis koncerto metu atsisegė savo švarką ir nusimetė, likdamas pusnuogis. paskui iškėlė rankas ir matėsi jo nuskustos pažastys. įdomu, ar jis visada skutasi pažastis, ar tik dabar nusiskuto, nes buvo suplanavęs švarką nusimest. man patinka, kad jis toks "moteriškas". na, skutasi pažastis, dažosi n shit. gaila, kad šį kartą buvo nepasidažęs. turbūt nenorėjo vargintis dėl 40 minučių. jis turi žmoną ir vaiką, vardu alabee. ir žmona, ir vaikas yra veikėjai jo dainose. man atrodo, kad jų šeima turėtų būt labai faina ir jis turėtų būt puikus tėvas, nes jis toks fainas.

rytoj tėvai išvažiuoja, tik porai dienų, bet aš vis tiek labai džiaugiuosi, nes man patinka būt vienai ir pirkti maistą pačiai. jau svajoju, kaip nusipirksiu maximos mišrainės su pupelėmis ir rūkyta vištiena arba su pupelėmis ir marinuotais grybais. pupelės <3

o dabar metas grįžti prie delfi skaitymo.

šiaip geras darbas, norėčiau tokį dirbt visą laiką, jei mokėtų keturiskart daugiau.

sparks

aš galiu labai greitai susižavėti kokiu nors žmogum. net jei tas žmogus man netinka, mums neišeitų būti kartu. šiaip susižavėti yra smagu ir be to būtų neįdomu gyvent, tik gaila, kad tas susižavėjimas dažniausiai būna vienpusis. ir tada reikalinga ilgesnė reabilitacija - atsižavėjimas, po kurio sugrįžtu į normalų gyvenimą. dabar nežinau, ar man jau pradėt reabilituotis, ar dar sau leisti pabūt susižavėjus - o gal kas įvyks? tai va tokioj nežinioj dabar gyvenu.

pokalbis

- labas
- labas
- ką jūs?
- važiuojam į ozą
- aš tai su i. buvau
- jo, mačiau kaip stovėjot, norėjau pamojuot, bet ji nematė
- haha
- (pauzė)
- (šypsosi)
- tai galim ir nekalbėt, kadangi jau tokia nejauki situacija
- kodėl nejauki?
- o ką, tau jauki?
- ...

čia aš pasakiau apie tą nejaukią situaciją. man dabar žiauriai, neapsakomai gėda. laukiu, kada prie skype i. prisijungs, kad perduočiau atsiprašymą jos vaikinui, kad taip susimoviau. bet ji turbūt neprisijungs. gal susirast jį facebooke ir parašyt žinutę, bet ar tai neatrodys dar labiau awkward? čia vienas iš tų kartų, kai būnu per daug nuoširdi ir atvira, kai to nereikėtų. truputį juokingai dabar šitas pokalbis atrodo. bent tai paguodžia. neguodžia tai, kad taip pasakyti kai kuriems žmonėms būtų visiškai nieko tokio, bet jis tikrai ne iš tų žmonių. paskui po kiek laiko pokalbis prasitęsė:

- nu nepyk ant manęs labai
- aš nepykstu, dabar galvoju, kad turbūt priverčiau tave nejaukiai pasijausti, taip pasakydama.
- ne... (nusisuka)


- ate
- ate

kvailystės

man kartais norisi nusižudyt dėl to, kad aš per kvaila.

ir tai, kad kyla tokia mintis, parodo, kad aš dar kvailesnė, nei atrodo

vakaro užsiėmimas

aplink visi susiporavo, o aš skaitau supermamų forumo temą "kaip išgyventi išsiskyrimą". iš tikrųjų vis dar išgyvenu išsiskyrimą, įvykusį daugiau nei prieš metus, ir dėl to labai liūdna. todėl man labai artimi ten rašančių moterų išgyvenimai. bandau atrast pliusų vienatvėje. jų yra, bet vis tiek kankina ilgesys ir dar kažkoks beprasmybės jausmas. svarstau, ko labiausiai pasiilgstu buvime poroje. tikriausiai to, kad galėdavau išpasakot viską apie savo gyvenimą ir būdavau išklausyta, suprasta, mano gyvenimas kitam žmogui buvo įdomus. dabar šiaip galiu rašyti dienoraštį arba pasakot viską psichoterapeutei. bet vis tiek kažkas ne taip, nejaučiu pilnatvės. blogai, kai nejaučiu pilnatvės (buvau parašius "pilvatvės". pilvatvė galėtų būti žodis, skirtas apibūdinti pilnam pilvui) be kito žmogaus. tai taip nefeministiška. įdomu tai, kad kuo daugiau artimų žmonių susiporuoja, tuo labiau vieniša jaučiuosi. ir dažniausiai pagaunu save guodžiantis - "bet va ji(s) tai dar neturi poros". jeigu visi būtų atskirai, gal atrodytų, kad viskas gerai. pykstu ant savęs, nes atrodo, kad turėčiau džiaugtis dėl kitų laimės, o aš atvirkščiai, pradedu savęs gailėtis. fui. einu pasibjaurėsiu savimi ir toliau skaitinėsiu supermamų paverkšlenimus dėl nelaimingos meilės.

sapnai yra žiauriai geras dalykas

šį rytą sapnavau, kad kažką ginčijausi su tėčiu dėl lgbt. jis išsakė neigiamą požiūrį, kaip jam jie nepatinka ir panašiai. ir kaip blogai, kad aš ginu jų teises. neprisimenu, ar eglę paminėjo. aš labai nervinausi, ginčijausi daug. paskui buvo toks pokalbis, po kurio iškart pabudau ir puoliau užsirašinėt į telefoną:

aš: užsičiaupk! bent prie jūros nešnekėk apie šiuos žmones.
tėtis: kodėl?
aš: prie jūros plika, nuoga saulė. tada matosi, kaip jie kenčia.

man, this is deep. sapne man šita mintis ir atrodė tokia žiauriai gili ir prasminga. sakau, dėl jos net pabudau ir užsirašiau. įdomu, kad sapne puikiai supratau jos prasmę. iškart atsibudus vis dar supratau, bet jau miglotai. dabar žiūriu ir galvoju: wtf. atrodo, kad gal truputį ir aišku, bet kaip žodžiais visa tai paaiškinti, neįsivaizduoju. bet įdomu, kad sapnuose kartais būnu tokia poetiška, visokiom metaforom mąstau. tik jos pačiam sapne atrodo prasmingesnės nei pabudus. sapnai yra žiauriai geras dalykas. jei sapnuočiau nemiegodama, būčiau tikra menininkė.
 

apie lsa

"Neigiami efektai tai tik tai, kad sekančią naktį po vartojimo daug kam būna nemiga ir dėl to, kad valgomos sėklos, kurių paprastai žmonės nevalgo, galima tikėtis pykinimo."
sakinys iš vikipedijos. krč toks sakinys ENCIKLOPEDIJOJ. lietuviškoj vikipedijoj galima prisirinkt daug juokingų sakinių, kadanors taip padaryt

dermatologiniai vargai

keletą dienų nesupratau kas pasidarė su mano veido oda - ji tokia raudona, o penktadienį ją visą baisiai skaudėjo, o šiandien ji siaubingai sausa. dabar supratau, kad nudegiau. per ilgai mane laikė spinduliuose. dar liko keturios dienos stacionaro, įdomu kaip į jį eisiu, gal reikės užsirišt skarą ant veido, kai eisiu į spindulių kabiną. atrodysiu kaip musulmonė. tik nuoga. dabar bijau, kad susigadins mano visas spuogų gydymas. dvi savaites intensyviai gydžiausi spuogus ir jie beveik išnyko, bet dabar susigadino veido oda, ir tepsiuos visokiais kremais, kad tik ji nebūtų tokia sausa. todėl gali vėl atsirast spuogai. o šiaip stacionaras labai vargina. man nepatinka gydytoja tenai. iš pradžių buvau pas labai malonią gydytoją, kuri ir labai graži. pasigooglinau ją, pasirodo, kad ji ištekėjo už mildažytės sūnaus ir vakarais dirba dj. truputį pajaučiau nusivylimą, kad ji ištekėjus. o stacionare mane prižiūri kita gydytoja, kuri tokia britki. ji vis pyksta ant manęs, kad neteisingai darau dalykus. pyko, kad studijuoju filosofiją, nors man nepatinka, kad nesportuoju, ir kad nevaikštau į psichoterapiją, kol dar nežinojo, kad vaikštau. dar pyko, kad nežinojau priežasčių, kodėl man buvo dviems metams išnykusi psoriazė, o vėliau vėl atsirado. ji man liepė galvą tepti riebiu smirdančiu daiktu. labai šlykštu juo tepti galvą ir paskui eiti miegot su dušo kepuraite. o paskui ryte plautis galvą. tam reikia anksčiau atsikelt, o aš ir taip neišsimiegu eidama į tą stacionarą. anksti atsikėlus labai nesinori praustis, nes būna šalta. dar liepė tuo smirdančiu daiktu teptis ir kūną, kad nusiimtų žvynai nuo įsisenėjusių žaizdų. klausydama linksėjau galvą ir sakiau "mhm", o mintyse galvojau "na jau ne". ji man sakė, kad kol žvynai nenusiims, tai galiu nesitikėt pagijimo. bet man visada padėdavo tepalai be jokio papildomo žvynų nuėmimo. tai nusprendžiau kelias dienas dažniau pasitepti tepalais vietoj tepimosi smirdančiu daiktu. tai dabar truputį vargstu. mane vargina jau tepimasis kas antrą vakarą, o šį savaitgalį turiu teptis kas vakarą tepalais, ryte kremu, ir dar galvą tuo smirdančiu daiktu. čia tam, kad pirmadienį atėjus sudaryčiau įspūdį, kad man gerėja ir aš stengiuosi, kad man gerėtų. fuck that. žiauriai užknisa tas tepliojimasis. atima iš manęs brangų laiką, per kurį galėčiau nieko neveikt. man ta gydytoja sakė, kad su psoriaze turiu susigyvent, ji turi būti man kaip mama. nelabai artimai bendrauji su mama? o su kuo iš šeimos artimiau bendrauji? su sese? gerai, tada ji tau turi būti kaip sesė. skamba absurdiškai - liga kaip sesė. bet gydytoja teisi šiuo atveju, reikia priprast prie ligos, priimti savo kūną tokį, koks jis yra. nes kitaip labai sunku gyventi su nepagydoma liga. o šiaip normali oda yra vienas iš trijų didžiausių mano norų. kitų dviejų dar nesugalvojau.
dar kas nervina važinėjant į stacionarą, tai kad jis kažkokiam užkampy. visos santariškių ligonės dalys yra maždaug vienoj vietoj su patogiu susisiekimu, o dermatovenerologijos centras kažkokiam beveik kaime. iki ten galima nuvažiuoti su persėdimu, ir autobusas važiuoja kas pusvalandį. paėjus toliau stoja ir tas, kur iki pat namų priveža, bet jis irgi važiuoja kas pusvalandį. tai tenka kartais visai nemažai pasivaikščiot. bevaikščiodama pastebėjau visokių naujų nežinomų autobusų maršrutų, kurie važiuoja kartą per valandą ar net rečiau. tie maršrutai atrodo tokie beprasmiški. beveik niekas jais nevažiuoja, nes jie žiauriai reti. geriau padarytų vieną dažnai važiuojantį su kokia vingiuota trasa. arba galėtų padaryti tokį, kuris važiuoja tiesiai nuo mano namų į dermatovenerologijos centrą kaip tik tuo metu kai man reikia. ok jau metas nustot rašyt, nes visokie lievi bajeriai pradeda lįst į galvą.
ai ne, dar parašysiu, ką veikiu stotelėj, kai laukiu to autobuso, kur kas pusvalandį važiuoja ir priveža iki namų. kartais vaikštau pirmyn atgal ir žiūriu į beržų žirginėlius, ir galvoju apie pavasarį. o kartais stebiu namus, kurie kitoj gatvės pusėj. ten tokie gražūs nauji namai. labiausiai norėčiau gyventi viršutiniame aukšte, nes ten yra stoglangiai! kaip faina būtų gulėt lovoj ir žiūrėt į viršų pro stoglangį. matytųsi žvaigždės arba kaip krenta lietaus lašai. ir stoglangiai ne visam bute, kitur yra langai šone. nors ten gyventi gal ne taip jau ir gerai, nes tikrai nepatogus susisiekimas. bet stoglangiai tą atperka. arba norėčiau, kad ten gyventų mano vaikinas, aplankyčiau jį tenai po stacionaro. tik jis turėtų tuo metu būt namie, reiškia nesimokyt ir nedirbt. arba tą daryt vakarais. ai žodžiu jau baigiu rašyt, nes užpiso. einu pagooglinsiu apie psoriazės gydymą sisteminiais vaistais. man patinka pasvajot, kad mane gydo sisteminiais (sisteminiai reiškia, kad ne vietiniai, jie veikia visą organizmą ir yra geriami arba leidžiami) vaistais ir nereikia nieko teptis.

naujienos

seniai nerašiau. tai nereiškia, kad nebuvo nieko blogo, tiesiog nenorėjau rašyti. parašius keletą liūdnų įrašų pagalvojau, kad liūdnai rašyti nuobodu ir net pačią užknisa skaityti. todėl gal dabar rečiau rašysiu ir ne vien liūdnus dalykus, o tiesiog šiaip įspūdžius.

šiąnakt vėl sapnavau ateivius. tiksliau, ne visai sapnavau, o miegodama pagalvojau, kaip dabar dažnai būna (toks vaistų poveikis, kad sapnai labai ryškūs ir per juos galima galvoti). pagalvojau apie ateivius ir kilo sapno vaizdiniai, ir aš žiauriai išsingandau, buvo truputį miego paralyžius, bet nesunkus, ir aš suvokiau kad čia viskas netikra. įdomu, kad sapne pagalvoti apie ateivius sukelia daug didesnę baimę, nei tikrovėje. ir dabar pagalvojau, kad žiauriai norėčiau, kad astronomai atrastų nežemišką gyvybę. gautų kokį signalą ar panašiai. truputėlį baisu bet be galo įdomu. ir prisipažinsiu, kad kartais atsidarau delfi vien tam, kad tikiuosi pirmame puslapyje išvysti sensacingą naujieną apie nežemiškos gyvybės atradimą. išvis, mėgtu sensacingas naujienas. tai būna reti atvejai, kai man ištrykšta ašara. mėgaujuosi kiekvienu momentu, kai man ištrykšta ašara, nes tai būna emocijos. tikros emocijos.

šiandien sužinojau savo netikro brolio vardą. per facebooką. per paiešką suradau tėčio meilužės profilį ir ten ji paskelbus nuotraukas su vaiku ir vadina jį vardu. jau paaugęs. nei nežinau kiek jam metų, neatsimenu, kada tiksliai buvo tas įvykis. bet dar buvau mokykloje, taigi kokie penki, mažiausiai. keista pagalvot, kad šiemet sueis penkti metai, kai baigiau mokyklą. taigi, jo vardas laurynas. gražus vardas, nors ir primena kursiokus. prisimenu, tėtis man siūlė išrinkti vardą. sakiau kad pagalvosiu, nors norėjau pavadint petru, pagal peterį spilles. gerai, kad jo nepavadino petru. bet po to vieno karto tėtis daugiau niekada nekalbėjo apie netikrą brolį ir tą moterį. taip ir nesužinojau vardo, iki šiandien. įdomu, ar kadanors susitiksiu su savo netikru broliu. įsivaizduoju, kad jei taip bus, tai po daug metų, kai jis bus užaugęs. tikriausiai mama jam nepasakojo apie mūsų šeimą. papasakos kadanors paauglystėj arba jam suaugus, tada jis mus susiras ir norės susitikti. susitiksim visi keturi - aš, eglė, andrius ir laurynas. o gal taip ir nebus, gal niekas jam nieko nepapasakos, arba jis nenorės susitikti arba manys, kad mes nenorim. aš ir nežinau ar norėčiau. dabar tai tikrai ne, kol dar mažas. vėliau gal ir būtų įdomu, bet labai jau awkward.

valgau keptas aštrias žuveles karamelėje. iš tailando. skanu. 

žinia

kartais noriu pagulėt psichiatrinėj ligoninėj vien dėl to, kad žmonės suprastų, kad man blogai, nes pati neįstengiu to parodyti ir pasakyti.

patarimai, kaip išgyventi emocinę krizę

1) KLAUSYTI POST-PUNK